Pagrobta savo noru

Sveiku protu sunkiai suvokiama tikra istorija, pranokstanti bet kokią fikciją.

Tądien, kai dusau užuodusi savo kankintojo kvepalus, skaičiavau jau antrus metus toli nuo jo. Tebejaučiu jo kvapą, tebesapnuoju dusinantį kūną. Žmogų, įkalinusį mane bute su nevedžiojamais šunimis, triušiu, vištomis, ančiukais... Nepakeliama smarvė, iš proto besikraustantys, išvežami papjauti arba nugaištantys gyvūnai ir aš – ištvermingiausia to kalėjimo kalinė. Užrakinta, prievartauta, kankinta, mušta, bet nepasidavusi. Ištrūkusi ir fiziškai jau nepasiekiama.

Lietuvę Anną draugė supažindina su egiptiečiu. Netrunka įsižiebti šilti jausmai per atstumą ir net stipri emocinė priklausomybė – meilės išsiilgusi širdis pasiduoda visoms vyro manipuliacijoms.

Šiandien Anna gyvena nedideliame Lietuvos mieste, augina nuostabią dukrą, kurią saugo kaip akies vyzdį, – baimė, kad mergaitę gali pagrobti, vis dar kiūto moters pasąmonėje. Joms abiem reikėjo psichologinės pagalbos, abi lėtai gydosi sielos žaizdas ir kabinasi į naują gyvenimą. Anna įgyvendino svajonę užsiimti menine fotografija, rengia parodas ir turi vis daugiau sekėjų.